Opis
Žmogus - tarsi gėlė. Pastaruosius metus mes kaip tie augalai ant palangių, gyvenimą stebim pro stiklą. O juk ir jiems, ir mums reikia gryno oro ir dienos šviesos, tik kam tiesiogiai, o kam - visomis prasmėmis.
Jau ne pirmas ruduo moko, kad gebėti atrasti džiaugsmą ir tam tikra prasme nenuvysti yra beprotiškai svarbu. Kažkaip tam reikia vis daugiau pastangų.
Music: Ignas Pociūnas / Vitas Vaičiulis
Lyrics: Ignas Pociūnas
Mixing: Vitas Vaičiulis @ MR15
Mastering: Justinas Chachlauskas
Drawings: Kornelija Žalpytė
Animation by Egidijus Urbonas
Producer: Pijus Vėberis
Už taiklius garsus ir pagalbą įrašuose vėl ir vėl AČIŪ Paulius Vaicekauskas / Plucando
____________________________________________
Nužydėjo gėlės, žiemos nesulaukė
Trūko dėmesio ir šilumos
Kai mėtytos, vėtytos šiaurinio vėjo
Kambary pritrūko spindulių saulės
Ir jos savo mintim - ne čia
Kai užsidaro žiedai nakčia
Ir stebi mėlyną dangų
Ir gaudo orą pro stiklą
O jos kasdieną svajojo apie tą didelį sodą
Laukinį vėją, kad žiedlapius liestų
Ir šaltinį tyrą vandenio šalto
Pavirst į amžiną žiedą, kur nenuvysta
Duok jom dar jėgų
Duok jom dar jėgų
Prašau duok jom dar jėgų
Duok jom dar jėgų
Uždaram pasauly sezoninio džiaugsmo
Jūroj nerimo ir tuštumos
Kai ratais vedžiojamos saviapgaulės
Savyje surado truputį jėgos
Jom to pasaulio per mažai
Tu gilų miegą pamiršai
Tą patį mėlyną dangų
Anei to oro per stiklą